SVAJONĖS
Akis užmerkęs, tartum migloje matau,
Tave atplaukiančią per žalią pievą,
Gėlių vainikas ant papurusių plaukų,
Balta, lyg žieduose paskendus ieva.
 
Akyse dega neužgęstantys laužai,
O ant peties – drugelis margas tupi.
Nemoki, gal nenori, savo jausmų slėpt –
Tu atplauki tarsi patvinus upė.
 
Ir savo žudančiai stipria vandens srove
Verpetų sūkurin mane įtrauki.
Neišplaukiu. Imu tavoje upėj skęst –
Ir proto patarimo čia nelauki.
 
Akis atmerkiu. Dingsta sielos vaizdiniai,
Rūkas skandina piešinius spalvotus,
Ant sienos laikrodis skaičiuoja minutes,
Nutolindamas vaizdus išgalvotus.