Naktų gili tamsa, lyg mylimojo akys,
svaigina sielą paslaptinga melancholijos ramybe,
žvaigždžių nesuskaičiuot ir neišsemti liūdesio iš įsčių,
kai gedulingi debesys, sužvarbusiais sparnais likimo,
maitina žemės kūną ašarų lietum kaip meilės eliksyru.

Taip viskas prie širdies ir niekad nesakyki,
kad grožio nebėra, saulėlydžiai išblėso, -
variniai medžių lapai skambina švelnius preliudus
ir atsisveikinimo valsą suka gervės danguje.
Taip viskas prie širdies, - gerai įsiklausyki
ir niekad nesakyk, kad grožio nebėra.

Man tiktų šalimais, rudens dienų versmėj,
malšinti sielą ilgesiu kaip gyvasties šaltiniu,
gedėt pavasario ar vasaros laukų žalmens,
išsemti visą sielvartą ir liūdesį iš žemės įsčių,
ir paskandint save naktų juodoj gelmėj,
lyg mylimojo žvilgsny kažkadais jaunystėj.