Trumpėja dienos, vakarais pilki šešėliai
lyg vėlės plaikstosi virš durų slenksčio,
gaisais liepsnoja vasaros saulėlydis,
aš, skrendantis į ugnį, tavo paukštis.

Apglėbk mane, tau būsiu aš rugpjūčiu,
nepaliestu mirties plieninio pradalgio,
aštrias ražienas dengia švelnios ūkanos,
taip gydo žemė savo tylų gedulą.

O man vertėtų neužmiršt tų pievų grožio
ir, baigiančių žydėt, laukuos rugiagėlių,
vertėtų neužmiršt žiogų melodijos,
kai vėjas plėš nuo gluosnio paskutinį lapą. 

Kažko pasigendu šį vėlų vakarą,
sunku suprasti nuotaiką dienų trumpėjančių,
tikiuos, kad neišduos jos mano nerimo,
to nerimo širdies, naktims ilgėjant. 

Apglėbk mane, tau būsiu aš rugpjūčiu,
nepaliestu mirties plieninio pradalgio,
aš - paukštis, skrendantis į tavo meilės ugnį,
išsaugotuos prisiminimuos lyg sapnų miražuos.