Tu žvelgi į mane
iš ryškaus geltonumo rėmų,
nebylus ir nutolęs,
tuštėjantis laikas
pasisavina iš manęs
dar vieną minties ląstelę,
lyg menkniekį,
ak, viskas atrodo tik smulkmena,
išskyrus paguodą,
ji padeda man nugalėt
sunkų nuovargį.

Anąkart,
įrašiau aš tavąjį vardą
į savo šventųjų metraštį
ir didžiavausi,
kad tu tebęsi manyje
ne eilinė žvaigždė,
nusileidus akimirkai,
į mano gyvenimo sapną.