Mes lyg žvakės degame ir gęstam,
Nesustodami nė vienoj stoty,
Nuolat barstom savo dienų šviesą,
Kad jos gautų nors šiek tiek kiti.

Kai tuštybių keliai tik nutils,
Priartės meilės šviečiantis krantas,
Vėl pakilsime mes – jau kiti
Ir vėl rasim Tėvynę sau šventą.