TĖVYNĖS ŠNEKA
 
Tėvynė šneka medžių lūpom,
Obels pražydusiu žiedu,
Žaliom kaimo darželių rūtom
Ir paryčių ryto šydu.
 
Tėvynė šneka upių vingiais
Ir melsvo ežero akim,
Piliakalnių kalvom ir linkiais,
Didinga savo praeitim.
 
Tėvynė šneka laukų tyrais,
Supykus – ledine krūša,
Geltono gintaro lašeliais
Ir Baltijos bangų mūša.
 
Tėvynė šneka laukų grožiu,
Gėlėtų pievų žaluma,
Dangoraižiais ir kaimo gryčiom,
Gamtos kampelių tyluma.
 
Tėvynės šneką žmogus girdi,
Jos klausant – ilsisi dvasia,
Ji jam įaugusi į širdį,
Nes jos šneka – šventa tiesa.