Girdžiu, kaip tyla
atrakina duris ir prisėlina
prie rašomojo stalo:
kodėl tu nemiegi?
Aš miegočiau,
jeigu mane apleistų nemiga.
Aš sapnuočiau gražius sapnus,
jeigu mano pagalvė
būtų minkštesnė už akmenį.
Kodėl tu rimuoji liūdnas eiles?
Todėl, kad liūdesys
teikia mano sielai pasitikėjimą.
Jis nieko nežada man duoti
ir nesiruošia nieko iš manęs atimti.