Užuolaidos ir žydras
mėnesienos spindulys,
prasme prisotintas
nakties stiklinis indas,
bemiegės valandos
nerimstančioj širdy
skaičiuoja rytdienas,
neišgyventą viltį.

Užuolaidos man primena
lietaus gijas,
rasotus vieškelius
nuo debesų link žemės
ir vėjo dvelksmą,
kai žvaigždžių tyla
talpina savyje
dievybės paslaptis.

Užuolaidos lyg skraistės
atskiria mane,
neleidžia mano žvilgsniui
paklajot po tolumas,
išbraidžioti šaltinius
ir skaidrias upes,
pakilt virš tėviškės
žaliuojančių šilojų.

Ir aš žvelgiu
į debesis pro jas,
žvelgiu į rytdienos
neišgyventą laimę,
užuolaidos man primena
lietaus gijas
ir rudeniško vėjo
skaudų pabučiavimą.