VIENATVĖ
 
Ateik pas mane – esu vienišas klevas,
Išaugęs ne vietoje, gal ne laiku,
Ateik, nors žinau, kad nebūsiu tau savas –
Man nieko nereik, bet be tavęs ilgu.
 
Ateik pas mane pro užtamsintą langą,
Nugrandyk nuo stiklo šarmos likučius,
Nereikia man bučinio, duok savo ranką,
Nutildyk vienatvės širdy skambučius.
 
Ateik, nebijok, esu senas vienišius,
Aistra mano sieloje neužsikurs.
Man šiandien vienodai – Maskva ar Paryžius,
Randuotas vidus nieko jau neužburs.
 
Aš noriu tik ilgesį dviem padalinti,
Vienatvė – mana kozirinė korta,
Vienatvė – ne vargas, ją lemta pažinti,
Ne núodėmė tai, ji stipriems paskirta.