Susilygino kalvos su vasarų slėniais,
ir mėlynos upės seniai išdžiūvo,
tik skersgatviais plaikstosi vienišas vėjas,
lydėdamas atgarsį žemiško liūdesio.

Susvetimėjo skverų kaštonai,
taip ir nespėję širdies paliesti
savo šlamėjimu meilės atodūsiuos,
kai arkomis braidė lietus mėnesienos.

Ant grindinio šalto gęsta svajonės,
kurioms čia nelemta buvo užgimti,
viskas išblėso dienų aureolėj,
tik liko viltis, nukryžiuota likimo.