Žiūrėjau į dangų ir verkiau
Verkiau nuo žydros spalvos
Kuri man degino akis..
Degino ir negailėjo.

Aš tamsus žmogus išėjęs iš rūsio
Tamsaus juodo ir šalto
Verkiu vis verkiu
Kol baigėsi ašaros manyje
Ir išsausėjo akys.

Netikėtai suradęs stiklą
Juo ant asfalto išraižau savo vardą
Vardą VILTIS kurios negavęs ir neradęs
Eisiu aš atgal į rūsį ir neišeisiu daugiau niekad
Nes ten viršuje vien pyktis,pagieža ir šviesa
Kurios daugiau nebematysiu..