Išmokinki mane,
kaip atleist neapykantai,
namas, kupinas šmėklų,
ir šalavijų kvapai
veržias per uždarytus langus
į kiemą,
o tenais, o tenais -
numylėtos upės krantai.
Aš stoviu ant jų,
aplinkui migla dulksnoja,
ji apdengia plaukus
sidabrinėm smiltim,
ir tai noris, taip noris
be žodžių žiūrėti į dangų,
besiklausant
mano rugpjūčio giesmės.
Po sparnais debesų
ji atrodo be galo žavingai,
lyg atodūsis vėjo,
atskridusio nuo vandenų,
visuomet, visuomet
tu manoj atminty pasiliksi išėjęs,
aš tave sutapatinau
su savąja sielos gyvastim.