ŽIEMA DYKUMOJE

Už kalnelių ir kalnų pasirodė debesų,
O iš jų - karuselė snaigučių.
Balta skraistė žemę dengia,
Ir skurdžioji dykuma tapo nuostabiai tyra.

Snaigės sąmonę malonina,
Verčia ją skliautu svajonių.
Šalčio geliančio nebejuntu -
Savam pasaulyje saugu.