jei nesiveržia iš tavęs

nepaisant nieko,

nedaryk to

Charles Bukowski

 

geriu kavą su stirna

dešimtą valandą ryto

 

stirna negeria kavos

stirna pusryčiauja kartu su manimi

atokiai alyvų kalno papėdėje

 

kai susitinka mūsų žvilgsniai

atstumas tampa laiku

du atsitiktiniai įsimylėjėliai

vienas pasiryžęs bet kurią akimirką

nutraukti santykius

jo netenkina status quo

 

kitas seniai nebetiki meile

iš pirmo žvilgsnio

 

du baikštūs žvėrys dvi planetos

kurios suartėja tik eilėraštyje

kurios sukas aplinkui

nematomą juodąją skylę

 

iš kur žinau

 

iš netiesioginių meilės įrodymų

iš protuberantų kurie išsiveržia

nepaisant nieko

iš ašarų dilgsėjimo paširdžiuos

baimės gyvuliškos baimės

žmogiškos laimės

 

geriu kavą su stirna

šalia geria bukowskis

su juo kavos neišgersi

su juo tik baltoji iki baltųjų naktų

 

pragaras skirtas vienišiams

čia jis apie meilę kuri veržias

nepaisant nieko

nepaisant alzheimerio ar vėžio

 

skaitau apie meilę rašau apie stirną

vis mažėja atstumas

tarp skaitomų ir rašomų knygų

jau parašiau eliotą ir rimbaud

dabar girtuoklių eilė

 

vis mažėja skirtumas

tarp meilės ir atsitiktinio eilėraščio

jeigu nesiveržia iš tavęs

nepaisant nieko

nedaryk to

 

per vėlu charli

mokytis nebūti

per vėlu