Visi amatai man kelia pasibjaurėjimą

Arthur Rimbaud

 

ne pirmą kartą susimaunu

vis bandau aprašyti miestą

kuriame gyvenu penkias dešimtis metų

 

nors gatvę pačią ilgiausią gatvę

jos dulkių pilnos panagės ir plaukai

karpyk nekarpęs

 

arba bent kiemą didžiausią kiemą pasaulyje

kur vienoje pusėje plieskia saulė

kitoje lietus su žaibais

per vidurį stoviu aš

braukdamas liūlį

be jokios priežasties

būčiau koks prancūzas koks eliuaras

sakyčiau pasaulis - vienatvė

 

ne pirmą kartą susimaunu

vis pro šalį

ir vėl rašau apie tą karkvabalį

kuris beldžias į langą

 

kvailas kaip pagonių dievas

niekada negirdėjęs apie stiklą ir betoną

beldžiasi visu kūnu be sielos

beldžiasi krinta į žolę į pragarą

kuriuo netiki

vėl keliasi prisikelia beldžiasi vėl 

taip ir neįgavęs proto

ir taip iki pat mirties

 

pavasaris pragariškas sezonas

ne pirmą kartą susimaunu

taip ir neįvaldęs amato

atsitrenkiu į žodžius

 

už kurių matos amatininkų miestas

gedimino bokštas

ir bažnyčios ir kalvarijų turgus

geriau įsižiūrėjus net rasos ir rokantiškės

De profundis, Domine, koks aš kvailys!

 

susimovęs karkvabalis