Skiriama Faith Wilding, 1972-aisiais sukūrusiai performansą “Waiting”

 

Laukiu, kol galėsiu neskubėti,

nedirbti trijuose darbuose,

nerašyti iš pareigos,

neužmigti prie kompiuterio.

Laukiu Godo, kuri neateis.

Laukiu sąskaitų, kurios visada ateina:

laiškų su prašymais sumokėti

už elektrą, šaltą ir karštą vandenį,

šilumą, šildymą, telefoną, televiziją,

vis brangesnes ir brangesnes,

visų brangiausias kitas paslaugas.

Laukiu, kol knygos nuklos

spintas, kėdes, stalus, grindis.

Laukiu ramaus gilaus miego

jas pamiršus.

Laukiu dukros “Skype”.

Laukiu draugės kavinėj.

Laukiu mylimosios ateinant ir nueinant

nestabtelėjus.

Laukiu, kol atsitiks stebuklas.

Laukiu, kol jį paneigs.

Laukiu, kol nevėluosiu –

ir manęs nebereikės laukti.

Laukiu, kol baigsis mokslo metai,

studentų darbai,

maldos prie prezidentūros.

Laukiu, kol Pilies gavėj

Roželė rinks legaliai.

Laukiu siaubo dulkių saujoj.

Laukiu, kol.       

Laukiu, nes.

Laukiu, kad.

Laukiu, nors.

Laukiu prie lango.

Laukiu už durų.

Laukiu ant įkaitusio skardinio stogo.

Laukiu. Laukiu. Laukiu.

Laukiu, kol tu paskabinsi,

kol sužaliuos lazda –

ir poetai išgydys politikus.

Laukiu, kol galėsiu

būti viena

savo kambaryje.

Laukiu ryto be žadintuvo,

vakaro be žinių,

dienos be mobilaus,

savaitės be įsipareigojimų.

Laukiu, kol knygos

perskaitys mane,

nes aš jų skaityti nespėju.

Laukiu, kol duosi ženklą

danguj, feisbuke, lange.

Laukiu kažko, kas pasakys,

ko laukiu.