Volfgangui Amadėjui Mocartui

 

Lyg per didžiausią sniegkritį

Drėbei pasaulin kąsniais

Pūkais minkštučiais aštriais

Ledokšniais –

 

Prisikankinau tavęs klausydamas –

Vudu adatas plokštelėn smeigiau

Kad skaudėtų kad sunktųsi suktųsi...

 

Devynis orkestrus negyvai užvariau

Devynias scenas nudilinau –

Mačiau kaip niaukiasi protas nuo

Tavo muzikos žyla plaukai palengva

Dantys išbyra ir viltys

Suzmenka kapai dyla raidės paminkluose

Nuotraukos gelsta ir gęsta epochos –

 

Mačiau kaip tavo smuikininkai

Atgimė kariais vėliau – artojais dar

Vėliau – tik rugiais mylimiausias sopranas

Taip niekada ir neatgimė –

Liko įšalęs penklinėse speigo nėriniuose

Ant langų ir nuotakų strėnų

Senų jūrininkų žvilgsniuose ant

Bažnyčių skliautų prikepęs –

 

Ištiško kai taurę mečiau kai

Gerti mečiau – rašyti

Taip ir neužmečiau –

 

Paliksiu libretų tau pradžiai –

Prakuroms užteks o toliau manykis –

Kaip aš kad maniausi be

Tavo harmonijų –

 

Esu išgrojęs simfoniją skustuvu

Ant nuogo riešo – nesuklysdamas su

Pakartojimais įspūdingais crescendo,

Iššaukimais bisui –

Prasigrodavau krisdamas nuo uolų

Prasigerdavau pakeliui į nemirtingumą

Pauzes išlaukdavau

Už plaukų panardintas snukiu į vandenį...

 

Išnerdavau netekęs atminties

Praradęs klausą žinojimą

Apie tave –

 

Nesijuok –

Ir tau tas pats bus –

Pabusi silpnutis savęs

Sugrot nepajėgiantis –

 

Tada jau manęs klausinėsi

Kodėl tavoji vienatvė

Už tave vyresnė.

 

O aš jau snigsiu...

Volfgangui Amadėjui Mocartui

 

Lyg per didžiausią sniegkritį

Drėbei pasaulin kąsniais

Pūkais minkštučiais aštriais

Ledokšniais –

 

Prisikankinau tavęs klausydamas –

Vudu adatas plokštelėn smeigiau

Kad skaudėtų kad sunktųsi suktųsi...

 

Devynis orkestrus negyvai užvariau

Devynias scenas nudilinau –

Mačiau kaip niaukiasi protas nuo

Tavo muzikos žyla plaukai palengva

Dantys išbyra ir viltys

Suzmenka kapai dyla raidės paminkluose

Nuotraukos gelsta ir gęsta epochos –

 

Mačiau kaip tavo smuikininkai

Atgimė kariais vėliau – artojais dar

Vėliau – tik rugiais mylimiausias sopranas

Taip niekada ir neatgimė –

Liko įšalęs penklinėse speigo nėriniuose

Ant langų ir nuotakų strėnų

Senų jūrininkų žvilgsniuose ant

Bažnyčių skliautų prikepęs –

 

Ištiško kai taurę mečiau kai

Gerti mečiau – rašyti

Taip ir neužmečiau –

 

Paliksiu libretų tau pradžiai –

Prakuroms užteks o toliau manykis –

Kaip aš kad maniausi be

Tavo harmonijų –

 

Esu išgrojęs simfoniją skustuvu

Ant nuogo riešo – nesuklysdamas su

Pakartojimais įspūdingais crescendo,

Iššaukimais bisui –

Prasigrodavau krisdamas nuo uolų

Prasigerdavau pakeliui į nemirtingumą

Pauzes išlaukdavau

Už plaukų panardintas snukiu į vandenį...

 

Išnerdavau netekęs atminties

Praradęs klausą žinojimą

Apie tave –

 

Nesijuok –

Ir tau tas pats bus –

Pabusi silpnutis savęs

Sugrot nepajėgiantis –

 

Tada jau manęs klausinėsi

Kodėl tavoji vienatvė

Už tave vyresnė.

 

O aš jau snigsiu...