Neišsipildymų skvere – taip neaukštai

Ore pilki balandžiai suanglėjo.

Suakmenėjo laikas.

Bet už tai

Akimirką regės visi aklieji,

Visi apkurtę muziką girdės,

Ims nebyliai kalbėjimą suprasti,

Ir tu mane priglausi prie širdies,

Nesutiktą.

Nebijantis prarasti.

***

Mums liko eilėraščiai, mėlynas dūmas,

Voratinklio ir geležies atsparumas,

Besvorių svarstyklių siūbuojančios lėkštės...

Ir tie, kurie mūsų buvimą pamėgdžios,

Ir tie, kurie viską iš naujo pradės,

Jie irgi, kaip mes, neišduos paslapties...

Pavasario pranašas priebuty klūpo,

Magnetinį žiedą prispaudęs prie lūpų.

***

Aš gyvenau. Aš jau buvau.

Ir jeigu nuojauta neklysta,

Aš kažkada jus bučiavau,

Ir skersgatvy pas bukinistą

Varčiau pageltusius lapus,

Ir skyniau pažinimo gėlę...

Tą vyną su jumis perpus

Ir vandenį perpus – jau gėriau.

Aš kažkada jau ragavau

Sūrumą tų balandžio gūsių.

Aš jau buvau, aš jau buvau,

Vadinas, kada nors dar būsiu.

Pasikartojimų mene,

Toj maišaty neišnykimo,

Jūs vėl mylėsite mane,

Ir aš – nerūstinsiu likimo.