Matau tave lapuose po žiemos:

vėjas gena juos greitkeliu –

sausus pamišusius…

Lapai, kurie neišsprogs atskirti nuo kūno

dvikamienės liepos,

nepasieks jie dangaus karalystės.

Kraujas teka many uždaru ratu,

suka į priešingą pusę

evoliucijos karuselę:

tampu driežu, gyvate,

nuodinga tarantula,

infuzorija klupele,

bakterija – –

Matau tave raudonų namų kiemuose,

gatvių vakuume,

tarp vienišų kosmonautų

neišsipildžiusių svajonių aureolėm –

kaip skaisčiai jos švyti!

Gęstant dangus šviesuliams

maximos neturi jokios reikšmės –

nesvarbūs jų nežinomieji.

 

Nėra ryšio – tik ta pati radijo stotis,

tos pačios bangos – – – – – –