I

 

taškai neturi ilgio, pločio, gylio

perlinių kruopų, perlų, perspektyvos

plieninis milžinas molinėm kojom gyvas

pro langus krintančių žmonių kruša

ir dulkės, dulkės, smilkstančios greta

ekrano taškelius sutrins į miltus

į neviltį tankėjanti liepsna –

išspjaus dar vieną auką karščio kirtis

 

II

 

besparnė Nikė stovi ant briaunos

prekybos centro nieko nevartoja

jai šiandien poilsio diena be to

nuo pat ankstyvo ryto skauda koją

 

kažkur saloj iškėlusi aukštai

spygliuotą galvą budi laisvės mūza

bet jos spygliai ne plunksnos ir laisvai

skrajojęs aitvaras subliūkšta įsidūręs

į aštrią tiesą

 

III

 

dulkės –

dulkės – –

dulkės – – –

dulkės – – – –

dulkių

debesys

kaulėti.

ant asfalto.

ant cemento.

šoka valsą,

šoka lėtą…

 

IV

 

tik kadras – tik sekundės dalys –

ir miršta – ir toliau gyvena – – –

 

 

 

V

 

ji krito

ir krito

ir krito

ir krito –

po tūkstantį kartų

kartojo, kartojo – –

iš dūmų – į formą

iš formos – į dūmus

susmuko ir vėlei

išaugo į rūmus – –

ir vėlei nukrito

į debesį juodą –

užtvindė gatves

nevilties legionai

iš kūno – į dūmą

iš dūmo – į kūną

iš dulkės – į dulkę

– – – – – – – – – –

 

išliko netyčia

pamiršę raktus

pavėlavę, paklydę

jei galima laimėt

užstatytą gyvybę – –

 

VI

 

nėr laiko tėkmės –

tik sekundžių punktyras – –

kas dingo –

tas amžiams išliks

nenumiręs

kartosis per šimtą

naujų aparatų

tik vaizdas trimatis

pavirs į dvimatį – –