tyliau, tyliau, tyliau,
           dar tik pradžia,
           pati garsiausia vieta dar bus,
           kitame puslapyje,
           iki jos dar toli ---

keista,
kartais vėl susapnuoju –
tuščia mokyklinė salė,
juodas fortepijonas,
rytoj koncertas

sėduosi,
pakeliu juodą dangtį – 
kaukšteli, krūpteli stygos
(mažutės rankos,
balti prieš koncertą išlyginti rankogaliai,
sušalę slysteli pirštai…)

ir taip bijau suklysti,
paspausti ne tą klavišą,
užmiršti kairės rankos temą skambant dešinei

keista, kai tiek jau klavišų –
            net taip, per staiga, per grubiai ---
kai tiek akordų –
            ne taip, praleidus kažkurį balsą, perlaikius ---
kai tiek stygų – 
            susipynusių, nutrūkusių ---
tiek pauzių –
            neišlaikytų, perlaikytų, tuščių ---

nors viskas, rodos, seniai išmokta atmintinai
viskas jau atrakinta – raktais
smuikų, bosų, širdies,

širdies bėgiais, linijom, penklinėm,
kurių nebeužtenka kai kyla pasažai
ligi paskutinio, balčiausio --------

kada garsai tarsi paukščiai krintantys nuo viršūnių,
pajutę šiltą trupinį saujoj
virpa ant sniego

kada jau tarsi žingsniais per sniegą
baltais ir juodais klavišais –

tyliau tyliau tyliau ---