rodos dar vakar klausiaus

pavasario balsų

o jau spalis patsai vidurys

ir dar pilnatis naktimis

 

vėjas toks kad rauna dantis su šaknim

 

brendu jau beveik visai bedantis

per šūstančių lapų pusnis

 

iš kur šitoks vėjas

švepluoju retoriškai

tarsi cituočiau klasiką

kryptis rytų nuo paties sibiro

neša lapus nuo senelių kapų

silabotoniniais gūsių vagonais

 

ir aš norėčiau prikelt

tą kėkštą

po langu

ir išgirsti dar kartą jo klyksmą raudonųjų

serbentų krūme

 

dabar tik pakeliu

ir švysteliu į orą

nešienautos valstybinės žemės link

 

iš kur šitoks vėjas

kėkštas skrenda per visą eilėraštį