Stikliniam viešbuty mes keičiamės.

Mes blankų grafose ir skaičiuose.

Su nuostabos šešėliu lūpose,

Koridorių ir laiptų kubuose.

Kas rytą mūsų grindys valomos,

O mes praeiname kaip valandos

Ir savimi (skaudu ir gera)

Užmokam už kiekvieną parą.

Tik durininkas kaip iš gipso,

Nesibara ir nesišypso,

Po dvyliktos ramiai, kaip dera,

Jis modernias duris uždaro,

Ir mes visi, ir mes visi –

Sunkių jo raktų skambesy.