Buvo juoko – ligi valiai... 

Sako, saulėje įrudę,

Net labai rimti karaliai

Šokinėjo per virvutę.

 

Ant palangių – zuikiai lakstė.

Gėlės – sodininką laistė,

Ir jisai – tiesiog baisu –

Ėmė augt lig debesų. 

Na, o paukščių pardavėjo

Rodos, nieks neužkerėjo,

Bet, išlaisvinęs dagilį,

Sėdi pats narve ir tyli...

 

Mamos, tėtės tuo laiku

Palikti po pamokų

Tam, kad jie išmoktų žaisti,

Nė nemanė įsižeisti. 

 

Jei nesupranti juokų,

Tai gyvent labai sunku. 

                                    

Sakot, netikit, paklausę?

Raskit patys ilgaausę 

Baltą juoko pasaką,

Sidabrinę pasagą.

 

Pažiūrėkit į akis:

Buvo, buvo, – pasakys.