Erdvė prie senų skulptūrų

Šarmoto akmens pavėsy.

Žiema prie stiklinių durų.

Tai kur tu mane padėsi?

Kažkas atkartos mūsų juoką,

Kai sniegenos tyliai tupia.

Palik mano kontūrą juodą

Sustingusioj veidrodžio upėj.

Jau kiemsargiai sniegą varto –

Koks vargas, kad ko nepamirštų...

Ir žemė – kaip didelis varpas,

Gaudžiąs nuo prišalusių pirštų.