Gimiau jauniausiame (tik trylika metų už mane patį vyresniame) Lietuvos miestelyje - Elektrėnuose 1973 metų sausio 7-osios vakarą kliokiant lietui ir dangų aižant žaibams.

Baigęs Elektrėnų 1-ąją vidurinę (dabar – „Ąžuolyno") mokyklą išvažiavau į Vilnių studijuoti lituanistikos Vilniaus universitete ir turėjau galimybę mokytis iš profesorės Viktorijos Daujotytės, poeto Marcelijaus Martinaičio...

1997 metais universitetą baigiau įgydamas lietuvių literatūros magistro laipsnį ir nuo to laiko lig pat šios dienos dirbu žurnalistu laikraštyje „Respublika".

Pirmuosius eilėraščius parašiau vaikystėje, besimokydamas pradinėse klasėse. Studijų metais prie poezijos grįžau ir jau daugiau su ja niekuomet nesiskyriau. Man visuomet ji buvo ir tebėra svarbiausioji mano veikla gyvenime, manoji saviraiška, manoji dievoieška ir, galima sakyti, viso manojo dvasinio gyvenimo sinonimas. Poezija - tai nelyg vagystė iš nebūties, po kurios pasaulis tampa didesnis ir turtingesnis.

Lig šiolei esu išleidęs poezijos knygas:

„Akis" (1996)

„Randas" (2002)

„Tylos matavimo vienetai" (2006)

„Laužiu antspaudą" (2008)

„Patys paprasčiausi burtažodžiai" (2010)

„Ryšys su vadaviete" (2012)

„Kertinis skiemuo" (2015)

Taip pat - eiliuotą pasaką vaikams „Pūgos durys" (2014), dvi eseistikos knygas „Diktantai sielai" (2008) ir „Betliejaus avytė" (2015), miniatiūrų apysaką „Vinys Marškonių kaimui statyti" (2001).

Dar esu parašęs keletą inscenizacijų spektakliams (pvz., Sauliaus Mykolaičio režisuotam spektakliui pagal Daniilo Charmso kūrybą „Stop mašina"), keletą libretų miuziklams (pvz., su kompozitoriumi Roku Radzevičiumi drauge sukurta roko opera „Jūratė ir Kastytis"), kelias dešimtis paskirų dainų tekstų tokiems dainininkams kaip Marijus Mikutavičius, Aistė Smilgevičiūtė, Kostas Smoriginas, Olegas Ditkovskis, Neda Malūnavičiūtė, Saulius Bareikis, Mindaugas Ancevičius...

Poezija yra įvertinta „Poezijos pavasario", Jotvingių, Jurgos Ivanauskaitės ir kitomis premijomis.