Rimvydas Stankevičius
Agonija Getsemanės sode

Mano pirštuos jau gesta šviesos.

Tu jau kelkis, aš jau ilsėsiuos

Sniego kąsniais laukuos išbarstytas...

Postą perduodu, labas rytas...

 

Laikas kartais taip dieviškai pusto,

Kraujo greitkeliuos sukelia spūstis,

Knygos puslapiais atminčiai keičias,

Keičias pavardės, vietos ir skaičiai –

 

Visa kita palieka kaip buvę –

Susipynę kelių liežuviai,

Dvi kaladės į vieną pasjansą...

Perimk kortas, kai aš pasensiu

 

Perimk plunksną ir pirštų šilumą,

Mano lūpom bučiuok savo mylimą,

Savo venom brandink mano vyną,

Dilink ydų ir baimių grandinę

 

Gilink žodžio tamsias katakombas,

Laužyk anspaudus, užraktus, plombas

Ir man ženklus palik. Pažymėk savo kelią

Burtais, skaičiais, statulom, kalbelėm –

 

Gal per medžio ar moters vaisių

Kai pavargsi – aš vėl ateisiu

Ir pažinsiu, kad žaibas ir lašas

Iš akių į mane panašūs...

 

Gal bus šlako mažiau ir pagundų,

Gal bus galių naujų nubudintų

Medžio kero ir žodžio kero

Gero vėjo – tiksliau – gaisro gero

 

Balto peleno, žalio atolo...

Visa, kas nereikšminga – nutolo,

Blogis aptiktas – angelas demonu nėščias –

Tau palieku išsiskaidyt - vieną nuo kito atplėšti.

 

Tau palieku įpusėtą pūgą žodžiais rašytą -

Sako, gražu kuomet sningant pamainos mainos iš ryto...

Sako, gražu, kai gyvybės sidabras nuvarva pirštais –

Gimstant plaštakei, lėliukė beveik nė nemiršta...

 

Iš drobių ir posmų lukštenkis. Ir nerk, po velnių, į šviesą –

Štai aš vėl tavo balsas vidinis – mes devynis gyvenimus dviese...

Tad kelkis – tau metas prabilti, o man jau atvėsti metas.

Tu rašysi šviesiau - aš pabaigiu ties „Confutatis“.

Agonija Getsemanės sode

Mano pirštuos jau gesta šviesos.

Tu jau kelkis, aš jau ilsėsiuos

Sniego kąsniais laukuos išbarstytas...

Postą perduodu, labas rytas...

 

Laikas kartais taip dieviškai pusto,

Kraujo greitkeliuos sukelia spūstis,

Knygos puslapiais atminčiai keičias,

Keičias pavardės, vietos ir skaičiai –

 

Visa kita palieka kaip buvę –

Susipynę kelių liežuviai,

Dvi kaladės į vieną pasjansą...

Perimk kortas, kai aš pasensiu

 

Perimk plunksną ir pirštų šilumą,

Mano lūpom bučiuok savo mylimą,

Savo venom brandink mano vyną,

Dilink ydų ir baimių grandinę

 

Gilink žodžio tamsias katakombas,

Laužyk anspaudus, užraktus, plombas

Ir man ženklus palik. Pažymėk savo kelią

Burtais, skaičiais, statulom, kalbelėm –

 

Gal per medžio ar moters vaisių

Kai pavargsi – aš vėl ateisiu

Ir pažinsiu, kad žaibas ir lašas

Iš akių į mane panašūs...

 

Gal bus šlako mažiau ir pagundų,

Gal bus galių naujų nubudintų

Medžio kero ir žodžio kero

Gero vėjo – tiksliau – gaisro gero

 

Balto peleno, žalio atolo...

Visa, kas nereikšminga – nutolo,

Blogis aptiktas – angelas demonu nėščias –

Tau palieku išsiskaidyt - vieną nuo kito atplėšti.

 

Tau palieku įpusėtą pūgą žodžiais rašytą -

Sako, gražu kuomet sningant pamainos mainos iš ryto...

Sako, gražu, kai gyvybės sidabras nuvarva pirštais –

Gimstant plaštakei, lėliukė beveik nė nemiršta...

 

Iš drobių ir posmų lukštenkis. Ir nerk, po velnių, į šviesą –

Štai aš vėl tavo balsas vidinis – mes devynis gyvenimus dviese...

Tad kelkis – tau metas prabilti, o man jau atvėsti metas.

Tu rašysi šviesiau - aš pabaigiu ties „Confutatis“.