Gražu lyg po mirties:

Mėnulio pjautuvas speiguotoje vaiskybėje.

Spindi pusnynai, cukrumi nubarstyti.

Pūkščia šiltu kvapu

Įmigusios po sunkiais apklotais sodybos.

 

Dar –

           viena kita snaigytė,

                      vaikštanti per miegus,

Erdvėje sodriai gaudžianti

Dangaus arfa...

 

Tai (neabejotinai) - akimirka iš bet kurio

Mūsų gyvenimo. Akimirka, kurią kiekvienas

Kartojame atmintinai –

Kaip ekstazės matricą.

 

Todėl – ne taip jau svarbu, kaip vadinsis

Pasaulis: nebūtis, pragaras, rojus,

Hadas, valhala, dausos –

 

Ten (su savimi atsinešime) –

Vis tiek bus šitas vaizdas –

 

Į kalną neišvengiamai kils

Miško keliukas, 

Viena eglės šaka

Būtinai atsities

Man einant pro šalį,

Pažerdama sniego kaskadas...

 

Visa tai – taip smarkiai mano,

Kad jaučiu pats galįs rinktis,

Kas laukia už posūkio:

Stirna (tolstančios rogės; Kalėdų

Giesmė)...

Ir net jei nebūtų šito miško,

Šitų pusnynų, jei vietoj mėnulio

Pliekstų rugpjūčio saulė, o aš,

Amnezijos ištiktas,

Lindėčiau giliausiam anapus –

 

Vis tiek čia jau  

Niekada

Niekas

Negalėtų pasikeisti.

 

Gražu lyg po mirties:

Mėnulio pjautuvas speiguotoje vaiskybėje.

Spindi pusnynai, cukrumi nubarstyti.

Pūkščia šiltu kvapu

Įmigusios po sunkiais apklotais sodybos.

 

Dar –

           viena kita snaigytė,

                      vaikštanti per miegus,

Erdvėje sodriai gaudžianti

Dangaus arfa...

 

Tai (neabejotinai) - akimirka iš bet kurio

Mūsų gyvenimo. Akimirka, kurią kiekvienas

Kartojame atmintinai –

Kaip ekstazės matricą.

 

Todėl – ne taip jau svarbu, kaip vadinsis

Pasaulis: nebūtis, pragaras, rojus,

Hadas, valhala, dausos –

 

Ten (su savimi atsinešime) –

Vis tiek bus šitas vaizdas –

 

Į kalną neišvengiamai kils

Miško keliukas, 

Viena eglės šaka

Būtinai atsities

Man einant pro šalį,

Pažerdama sniego kaskadas...

 

Visa tai – taip smarkiai mano,

Kad jaučiu pats galįs rinktis,

Kas laukia už posūkio:

Stirna (tolstančios rogės; Kalėdų

Giesmė)...

Ir net jei nebūtų šito miško,

Šitų pusnynų, jei vietoj mėnulio

Pliekstų rugpjūčio saulė, o aš,

Amnezijos ištiktas,

Lindėčiau giliausiam anapus –

 

Vis tiek čia jau  

Niekada

Niekas

Negalėtų pasikeisti.