Lietus. O dar dažniau sniegas.

Į ritmą žingsnis, į ritmą skausmas, į ritmą miegas.

Nueito kelio nelieka –

Jis pririštas prie mūsų kojų,

Gurgia gurguolė, klimpsta, bet niekada nesustoja.

Purslai išstumia nuoplaišas – dėžės, keiksmai ir kūnai...

Būna

Kartais prisiveja kas iš anapus -

Kuokštas plaukų, palto atlapas, moters ar laužo kvapas,

Kartais prisiveja mirę, pavargę ar tik susapnuoti -

Ant akies obuolio šerkšnas, lūpos fragmentas, skara muturiuota –

Amžinas alkis ir amžinas noras miegoti.

Regis, peržengtum mirtį, sumintum, net nesuprastum kas spiegia -

Žvilgsniai į ritmą, šūviai į ritmą, į ritmą miegas...

Lenkiamės kartais, renkam nudilusias, tinkamas maistui galūnes –

Visos jos mūsų bendros, kaip riksmai, kaip kryptis, kaip gūnios,

Būna -

Išlenda saulė, sušildo, apšviečia nuodėmes mūsų ir protus

Įstrižas pūkši, kuprotas,

Seržanto antpečiais, žilas, per veidą randas -

Byra tokie kaip smiltys, bet Dieve, iš kur jų vis randas?

Tempia didžiulę skrynią, žinoma - su pinigais, auksinėm sagom, galeonais,

Veriantis žvilgsnis rubinų, be vilties juos iškeisti į duoną.

Juoda. Bet dar dažniau balta. Ir tik kartais ir tik iš burnos raudona

Šilta srovele lyg grogas

Gurgia gurguolė, varva varnų ir šlapdribos stogas.

Alkis lyg gimdymo spazmai, alkis lyg Dievo motina,

Turtai minioj pasiklydę, neįkainuojami, bet jau seniai dovanotini –

Kulkų, suktinių, senovės paveikslų tūtelės,

Pelės jas puola sapne, pelės - tai maistas, pelės

Purvinas angelo sprandas, Kristus iškritęs iš rankų, užverktu veidu madona –

Galiu ją atimt iš kareivio, bet negaliu jos iškeisti į duoną...

Aidi trimitai. Aidi naktis virš galvos. Laužas – ne šilta, o skauda

Gerbt karininką? Neperžengt? Pagerbt, pasiimti jo autus.

Šautuvas žnegteli žemėn -

Čia nebėra į ką šaudyt, išskyrus speigą,

Žvarbias žodžių kruopas nuo lūpų, akių nusivalom -

Naktis jau baigės.

Žodžius kiek atšildę dėliojam į savo istorijas: Žana -

Vardas dar drungnas, dar gali išgelbėt gyvybę, dar liepia pakilti, gena

Link ten kur svetainės, kur sūris ir knygos, kur kreša alyvos,

Bičiuli, paleisk mano ranką, tau nebereikia draugystės – tu nebegyvas,

Pokalbio nuotrupos vėl randa ausį: dar praeitą rugpjūtį

Pagarbiai rožančių ant kaklo jai užsegiau, tarsi netyčia paliesdamas

Stangrią, aistringą jos krūtį -

Ji puolė į saldų katarsį, dievišką meilės alpesį...

Žvelk, ana ten – ar ne žirgas parkrito? Eime – suvalgysim...

Taigi, pūkais man jos kūnas virto, skruostus užliejo raudonis...

Atminimais apaugau, pasakom, išpažintim ir gandais,

Kurių negaliu išsikeisti į duoną.

Kur aš sustojau? Tiesa, nesustojau, tik suklupau

Ant savo sušalusio kūno.

Būna -

Kartais pralenki savo pulkus ir nustembi, kad šalia jau ne broliai,

O sūnūs.

Visa tai ledo miražai,

Viražai sukti – kliedesio, sniego malūno

Išgirsta, abžvelgta, niekas nesuprasta, tiek visko primalta,

Viešpatie, dingsta gurguolės vora, dingsta turėklai, žymekliai, spalva,

Orientyrai, net ritmas – mūs upė jau liejas į deltą –

Pildos svajonės – kniumbi ir nereikia keltis,

Jaučiuosi ramus. Jaučiuos savo vietoj. Visa gyvastim jau atėjęs

Labiau negu rytas, labiau negu Dievas, toliau negu vėjas.

Toliau nebėra ką sakyti, jau dangūs prakiūra,

Sužiūra, sužybsi rubino akis ar durklas,

Veidas paliečia plytelę, ant kurios užrašyta: „Stebuklas“.

Tai mano Sostinė, mano vainikas ir tikslas, tuo ir baigiu savo laišką.

Duonos riekė vietoj antspaudo. Vilnius. Katedros aikštė. 

Lietus. O dar dažniau sniegas.

Į ritmą žingsnis, į ritmą skausmas, į ritmą miegas.

Nueito kelio nelieka –

Jis pririštas prie mūsų kojų,

Gurgia gurguolė, klimpsta, bet niekada nesustoja.

Purslai išstumia nuoplaišas – dėžės, keiksmai ir kūnai...

Būna

Kartais prisiveja kas iš anapus -

Kuokštas plaukų, palto atlapas, moters ar laužo kvapas,

Kartais prisiveja mirę, pavargę ar tik susapnuoti -

Ant akies obuolio šerkšnas, lūpos fragmentas, skara muturiuota –

Amžinas alkis ir amžinas noras miegoti.

Regis, peržengtum mirtį, sumintum, net nesuprastum kas spiegia -

Žvilgsniai į ritmą, šūviai į ritmą, į ritmą miegas...

Lenkiamės kartais, renkam nudilusias, tinkamas maistui galūnes –

Visos jos mūsų bendros, kaip riksmai, kaip kryptis, kaip gūnios,

Būna -

Išlenda saulė, sušildo, apšviečia nuodėmes mūsų ir protus

Įstrižas pūkši, kuprotas,

Seržanto antpečiais, žilas, per veidą randas -

Byra tokie kaip smiltys, bet Dieve, iš kur jų vis randas?

Tempia didžiulę skrynią, žinoma - su pinigais, auksinėm sagom, galeonais,

Veriantis žvilgsnis rubinų, be vilties juos iškeisti į duoną.

Juoda. Bet dar dažniau balta. Ir tik kartais ir tik iš burnos raudona

Šilta srovele lyg grogas

Gurgia gurguolė, varva varnų ir šlapdribos stogas.

Alkis lyg gimdymo spazmai, alkis lyg Dievo motina,

Turtai minioj pasiklydę, neįkainuojami, bet jau seniai dovanotini –

Kulkų, suktinių, senovės paveikslų tūtelės,

Pelės jas puola sapne, pelės - tai maistas, pelės

Purvinas angelo sprandas, Kristus iškritęs iš rankų, užverktu veidu madona –

Galiu ją atimt iš kareivio, bet negaliu jos iškeisti į duoną...

Aidi trimitai. Aidi naktis virš galvos. Laužas – ne šilta, o skauda

Gerbt karininką? Neperžengt? Pagerbt, pasiimti jo autus.

Šautuvas žnegteli žemėn -

Čia nebėra į ką šaudyt, išskyrus speigą,

Žvarbias žodžių kruopas nuo lūpų, akių nusivalom -

Naktis jau baigės.

Žodžius kiek atšildę dėliojam į savo istorijas: Žana -

Vardas dar drungnas, dar gali išgelbėt gyvybę, dar liepia pakilti, gena

Link ten kur svetainės, kur sūris ir knygos, kur kreša alyvos,

Bičiuli, paleisk mano ranką, tau nebereikia draugystės – tu nebegyvas,

Pokalbio nuotrupos vėl randa ausį: dar praeitą rugpjūtį

Pagarbiai rožančių ant kaklo jai užsegiau, tarsi netyčia paliesdamas

Stangrią, aistringą jos krūtį -

Ji puolė į saldų katarsį, dievišką meilės alpesį...

Žvelk, ana ten – ar ne žirgas parkrito? Eime – suvalgysim...

Taigi, pūkais man jos kūnas virto, skruostus užliejo raudonis...

Atminimais apaugau, pasakom, išpažintim ir gandais,

Kurių negaliu išsikeisti į duoną.

Kur aš sustojau? Tiesa, nesustojau, tik suklupau

Ant savo sušalusio kūno.

Būna -

Kartais pralenki savo pulkus ir nustembi, kad šalia jau ne broliai,

O sūnūs.

Visa tai ledo miražai,

Viražai sukti – kliedesio, sniego malūno

Išgirsta, abžvelgta, niekas nesuprasta, tiek visko primalta,

Viešpatie, dingsta gurguolės vora, dingsta turėklai, žymekliai, spalva,

Orientyrai, net ritmas – mūs upė jau liejas į deltą –

Pildos svajonės – kniumbi ir nereikia keltis,

Jaučiuosi ramus. Jaučiuos savo vietoj. Visa gyvastim jau atėjęs

Labiau negu rytas, labiau negu Dievas, toliau negu vėjas.

Toliau nebėra ką sakyti, jau dangūs prakiūra,

Sužiūra, sužybsi rubino akis ar durklas,

Veidas paliečia plytelę, ant kurios užrašyta: „Stebuklas“.

Tai mano Sostinė, mano vainikas ir tikslas, tuo ir baigiu savo laišką.

Duonos riekė vietoj antspaudo. Vilnius. Katedros aikštė.