Jie sako, kad nieko neprisimenu,

Nors vardo net neklausia,

Nors nepaliauju pasakoti,

Rankioti save išbarstytą

Klampiuose atminties meldynuose...

 

Kai kas labai lengvai pasiduoda:

Pirmiausia sugrįžo sniego kvapas,

Atleidžiantis visas nuodėmes,

Atleidžiantis vadžias skambaus

Varvekliško juoko konvulsijoms...

 

Iš po sniego tuojau pat ėmė kastis vieversiai –

Tokie sopantys, klykiantys grumstai,

Begėdiškai rodantys pirštais

Ten, kur nenori žiūrėti...

 

Jie nesiklauso,

Jie šviečia kita kryptimi – 

 

Šlapių sparnų, suplėkusių puslapių kvapas –

Tokio labai patinka bijoti vaikams,

Tokiam palikdavom sląstelius nakčiai, duobę po slenksčiu,

Kryželį virš guolio...

 

Jiems atrodo, kad atsakymai neteisingi,

Jie pyksta, o pyktį atsimenu -

 

Būdavo skaudu žiūrėti

Kaip vėjas pernakt talžo antausius liepai -

Pasileidusiai mergšei riebaluotais plaukais...

 

Apie sutinusį veidą, šaknis, sugniaužtas iš pykčio

Jie nė girdėt nenori – ne kartą bandžiau

Prakišt jiems save už tą liepą –

 

Neišdegė...

 

Už vėją bandžiau, už svirplį,

Už įrantį paukščio lavoną,

Apraudamą jūros...

 

Jie mano, kad kalbu ne apie save, nesupranta -

 

Kitokio manęs

Nė nebuvo.

Jie sako, kad nieko neprisimenu,

Nors vardo net neklausia,

Nors nepaliauju pasakoti,

Rankioti save išbarstytą

Klampiuose atminties meldynuose...

 

Kai kas labai lengvai pasiduoda:

Pirmiausia sugrįžo sniego kvapas,

Atleidžiantis visas nuodėmes,

Atleidžiantis vadžias skambaus

Varvekliško juoko konvulsijoms...

 

Iš po sniego tuojau pat ėmė kastis vieversiai –

Tokie sopantys, klykiantys grumstai,

Begėdiškai rodantys pirštais

Ten, kur nenori žiūrėti...

 

Jie nesiklauso,

Jie šviečia kita kryptimi – 

 

Šlapių sparnų, suplėkusių puslapių kvapas –

Tokio labai patinka bijoti vaikams,

Tokiam palikdavom sląstelius nakčiai, duobę po slenksčiu,

Kryželį virš guolio...

 

Jiems atrodo, kad atsakymai neteisingi,

Jie pyksta, o pyktį atsimenu -

 

Būdavo skaudu žiūrėti

Kaip vėjas pernakt talžo antausius liepai -

Pasileidusiai mergšei riebaluotais plaukais...

 

Apie sutinusį veidą, šaknis, sugniaužtas iš pykčio

Jie nė girdėt nenori – ne kartą bandžiau

Prakišt jiems save už tą liepą –

 

Neišdegė...

 

Už vėją bandžiau, už svirplį,

Už įrantį paukščio lavoną,

Apraudamą jūros...

 

Jie mano, kad kalbu ne apie save, nesupranta -

 

Kitokio manęs

Nė nebuvo.