Pamenu tik spiegiančias savo kojas ir šlapią esfaltą.

Ir žibintų šviesas po manim tumulais išsiliejusias.

Keikiaus, berods, sakiau, kad sugrįžus vistiek bus šalta,

Neatsimenu tik ar žvaigždė ar kregždė man spurdėjo trachėjose...

 

Su tuo įmirkusiu lietpalčiu pravaikščiojau begalę metų. 

Su duonos dviem gurkšniais ilgais ir degtinės rieke svajonėse.

Namuose, kur vietoj langų –tik rūkančio Škėmos ir šokančio Krišnos plakatai,

Ir drobulė šiek tiek per trumpa, kad užtektų ir žvarbstnčioms kojoms –

 

Žinoma, galima trutuktelt žemyn, bet tuomet apsinuogintų veidas

Būtų buvę per daug baisu šviesoje į save pažiūrėti -

Vienatvės spuogais išbertas, bjauriausiom mintim apsileidęs,

Eilėraščiais ant sugertukų - seilėtais jausmų skeletais...

 

Skambučiai į teatrą kviesdavo, skambučiais mylėjau mamą

Atgal į kūną pargindavo aštrus žadintuvo durtuvas,

Beprasmius žodžius ir veiksmus išmokau vadinti gyvenimu

Ir kojas išmokau sušilt, po jomis mūšio lauką sukurdamas

 

Neatsimenu – šturmas laive, o gal laivas, šturmuojamas štormo –

Aš taip mokiau mylėti save - dužo dugnas, langai, o ir protas

Kol kalbu vėjas keičia prasmes, pagal jas savo spalvą ir žiedlapių formą -

Keičia mano būtis, mano žvilgsnio ir veidrodžio gylis, ir kūnas kuprotas...

 

Keitės sienos, plakatai, dešimt kartų pabrango šildymas

Ir prieš miegą kažkaip palengva moterį pakeitė poteriai

Ir norai, tiesa – be džiaugsmo – bet visgi pradėjo pildytis

Ir jau seniai nebesugeria – paspringo jau posmais popierius...

 

Ir ėmė pritikti kostiumas, o dar kiek vėliau – ir grabas -

Reiks išeiti iš škėmų ir krišnų, nė kojų sušilti nespėjus

Viesiems žadintuvams spiegiant, visoms gimnazistėms stebint  

Ir jau nesvarbu, ar kregždė, ar žvaigždė, man kažkur kitados spurdėjo...

 

Panašu – debesų tumulai atsispindi padangių esfalte.

Jau kiti mano žingsnį ir alkį, ir kregždę, ir žvaigždę kartoja -

Kai sugrįšiu – paklauskit, manau, jog sakysiu, kad šalta,

Nes mirtis - per trumpa, kad užtektų ir žvarbstančioms kojoms.

Pamenu tik spiegiančias savo kojas ir šlapią esfaltą.

Ir žibintų šviesas po manim tumulais išsiliejusias.

Keikiaus, berods, sakiau, kad sugrįžus vistiek bus šalta,

Neatsimenu tik ar žvaigždė ar kregždė man spurdėjo trachėjose...

 

Su tuo įmirkusiu lietpalčiu pravaikščiojau begalę metų. 

Su duonos dviem gurkšniais ilgais ir degtinės rieke svajonėse.

Namuose, kur vietoj langų –tik rūkančio Škėmos ir šokančio Krišnos plakatai,

Ir drobulė šiek tiek per trumpa, kad užtektų ir žvarbstnčioms kojoms –

 

Žinoma, galima trutuktelt žemyn, bet tuomet apsinuogintų veidas

Būtų buvę per daug baisu šviesoje į save pažiūrėti -

Vienatvės spuogais išbertas, bjauriausiom mintim apsileidęs,

Eilėraščiais ant sugertukų - seilėtais jausmų skeletais...

 

Skambučiai į teatrą kviesdavo, skambučiais mylėjau mamą

Atgal į kūną pargindavo aštrus žadintuvo durtuvas,

Beprasmius žodžius ir veiksmus išmokau vadinti gyvenimu

Ir kojas išmokau sušilt, po jomis mūšio lauką sukurdamas

 

Neatsimenu – šturmas laive, o gal laivas, šturmuojamas štormo –

Aš taip mokiau mylėti save - dužo dugnas, langai, o ir protas

Kol kalbu vėjas keičia prasmes, pagal jas savo spalvą ir žiedlapių formą -

Keičia mano būtis, mano žvilgsnio ir veidrodžio gylis, ir kūnas kuprotas...

 

Keitės sienos, plakatai, dešimt kartų pabrango šildymas

Ir prieš miegą kažkaip palengva moterį pakeitė poteriai

Ir norai, tiesa – be džiaugsmo – bet visgi pradėjo pildytis

Ir jau seniai nebesugeria – paspringo jau posmais popierius...

 

Ir ėmė pritikti kostiumas, o dar kiek vėliau – ir grabas -

Reiks išeiti iš škėmų ir krišnų, nė kojų sušilti nespėjus

Viesiems žadintuvams spiegiant, visoms gimnazistėms stebint  

Ir jau nesvarbu, ar kregždė, ar žvaigždė, man kažkur kitados spurdėjo...

 

Panašu – debesų tumulai atsispindi padangių esfalte.

Jau kiti mano žingsnį ir alkį, ir kregždę, ir žvaigždę kartoja -

Kai sugrįšiu – paklauskit, manau, jog sakysiu, kad šalta,

Nes mirtis - per trumpa, kad užtektų ir žvarbstančioms kojoms.